Šiemet Lietuvoje, keturiolikoje vietų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Šilalėje, Pajūryje, Panevėžio rajone, Jonavoje, Vilniaus rajone, Raseiniuose, Švenčionyse bei Kabelių parapijoje – minint 81-ąsias Gedulo ir vilties dienos metines vyko atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“.
Šio renginio tikslas – atkreipti dėmesį į tai, kad istorijoje su ištremtųjų skaičiais susiduriama dažnai, bet pamirštama svarbi tiesa: ištremti buvo ne skaičiai, o žmonės. Sovietų Sąjungos represijos laikotarpis Lietuvos gyventojams buvo itin negailestingas – per 11 trėmimo metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 130 tūkst. žmonių, koncentracijos stovyklose įkalinta apie 150 tūkst. lietuvių. Tad trėmimų laikotarpio aukos suvokiamos ne tik kaip skaičiai, bet kaip daugybė individualių asmenybių ir likimų.
Penkerius metus Lietuvoje šią akciją rengė projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, vėliau ji buvo patikėta Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai, vienijančiai 72 nevyriausybines jaunimo ir su jaunimu dirbančias organizacijas.
Akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ Kabeliuose iniciatorė – Daržinėlių kaime sodybą turinti Gabrielė Banaitytė prisipažino, kad apie šio renginio įgyvendinimą piečiausiame Lietuvos krašte svajojusi seniai. Ir tik su asociacijos „Grūdos kraštas“ nariais, Kabelių klebono kun. Broniaus Krakevičiaus parama pavyko surengti akciją ir į ją sukviesti Kabelių, Ašašninkų, Šklėrių, Daržinėlių, Grybaulios kaimų gyventojus.
Simboliška, kad Gedulo ir vilties dienos minėjimas Kabeliuose vyko parapijos namuose, buvusioje girininkijoje, kurioje buhalteriu paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Pakilią renginio nuotaiką sukūrė Gabrielės Banaitytės viltingas įžanginis žodis ir Jaunučio Margelio giedama daina apie tremtį, skaitomos tremtinių ir politinių kalinių pavardės ir jų likimai, vėliau – pačių gyventojų liudijimai.
Reikia nustoti kovoti dėl niekų
Profesorius Jonas Grigas pasidalijo savo prisiminimais, susijusiais su netektimis ir išsiskyrimais. Pasak profesoriaus, į pirmąją trėmimų bangą pakliuvo jo krikštatėvis Vladas Jeskelevičius iš Darželių, o vėliau – kiti giminaičiai, kaimynai, pažįstami: Kazys Grigas su sūnumi Petru, Motiejaus Kraunelio, Burlinsko, trijų brolių Kibirkščių šeimos, krikšto motina Marcelė Bakanauskienė, pirmoji mokytoja Ona Poškutė, kuri buvo atvažiavusi iš Barčių į Kabelius mokytojauti, ir t. t.
„Atsimenu, kaip NKVD su stribais grūdo, tiesiogine prasme, į sunkvežimius mažus vaikus, rėkiančius, iš pradžių nesupratusius, kas dedasi. Iš streso, iš nuostabos motinos negalėjo vaikams paaiškinti, kas dedasi,“– pasakojo profesorius.
Pasak J. Grigo, apie skausmingą istorinę tautos patirtį svarbu kalbėti, kad ji nepasikartotų.
„Man atrodo, reikia nustoti kovoti dėl niekų. Reikia kovoti už laisvę, kuri nėra Dievo duotybė, nes ją nuolat reikia kurti“.
Sigutė Ana Valentukevičienė tęsė prisiminimų pynę ir pasakojo apie tai, kaip jos tėvą Julių Valentukevičių, Kabelių kaimo partizaną, 1945 m. per Tris Karalius suėmė NKVD, vėliau tardė, mušė, siekdami išgauti bendražygių pavardes. Sulaužytais šonkauliais Julius buvo ištremtas į Vorkutą 20 metų. Po trejų metų buvo amnestuotas ir praradęs sveikatą grįžo namo.
Sunkiausi buvo pirmieji 5 metai
Kabeliuose likusi žmona Janina su trimis dukromis slapstėsi nuo tremties. Stribų ir NKVD-istų išplėšti namai nebuvo saugūs – kaimynai ne kartą pasakoję matę prie namų stovintį sunkvežimį. „Jei mes būtūm neskavojį, mus būt išvežį,“ –pasakojo S. A. Valentukevičienė.
Akcijoje dalyvavęs Kostas Valentukevičius į Sibirą kartu su mama ir močiute buvo išvežtas 3 metų amžiaus. „Prikėlė vidunaktį stribai, – pasakojo Kostas. – Su savim galėjom pasiimti tik nešulį. Pasodino į mašiną ir išvežė į Marcinkonis. Iš jų – į Varėną. Susodino į traukinį, ir pradėjom kelionę. Mus iš namų išvežė gegužės 20 d., o į vietą atvažiavom (pagal mamos užrašus) birželio 12 d. Vežė gyvuliniuose vagonuose užkaltais langais. Retkarčiais traukinys sustodavo didesnėje stotyje, kur galima buvo pasisemt vandens, žinoma, jei jo buvo, o jei nebuvo, keliaudavome toliau.
Mus atvežė į Chakasijos sostinę Abakaną. Iš ten sunkvežimiu vežė dar apie 250 km. Paleido mus vidury miško ir pasakė: „Va čia gyvensit, kaip norit“.
Ten prieš mus dar gyveno kaliniai, kurie dirbo miško darbus, plukdė medieną. Arklidės buvo, nes arkliais traukė medžius. Mes apsigyvenom tose arklidėse. Birželis – dar šiltas metų laikas, tai vyrai, kurie buvo pajėgūs, pradėjo statyti namus. Vėliau į tuos namus ir mus sugrūdo. Viename 25 m2 kambaryje su mumis gyveno apie dešimt žmonių: tokie Kiziai iš Liškiavos (vyras su žmona), jo sesuo ir močiutė, mes trys (aš, mama ir močiutė), dar viena moteris su mažamete dukra. Dar krosnis buvo, galima buvo pasišildyt ar maisto pasigamint, jei buvo iš ko.
Bėdų buvo su maistu. Gaudavom duonos. Mama dirbo, tai gavo 600 g, močiutė niekur nedirbo, jinai gavo 400 g, ir aš vaikas buvau, man priklausė 300 g. Mano pareiga – parnešti duoną. O duona buvo labai skani! Kol aš ją parnešdavau, ne kažin kas likdavo. Bet aš vaikas buvau! Dabar suprantu, bet anksčiau nesupratau, kad tos duonos reikia ir namiškiams palikti…
Sunkiausi buvo pirmieji 5 metai. Po truputį prasigyvenom. Chakasai laikė gyvulius. Ir mes užsiveisėm gyvulių, paukščių – iš bado negalėjom mirti. Rytais visus anksti prikeldavo, susodindavo į mašinas ir išveždavo į mišką, o mes, vaikai, likdavom senelių priežiūroj. Darėm tai, ką norėjom ir ką galėjom.
Vėliau mus suvarė į mokyklą. Pradėjom mokytis rusų kalba, nors rusų buvo tik 3 vaikai. Daugiausia buvo lietuvių, daug ukrainiečių, latvių, estų ir kt. tautybių žmonių.
Prisimenu, mokykloje buvo toks įvykis. Mirė Stalinas. Į klasę atėjo apsiašarojusi mokytoja ir pasakė, kad mirė visų tautų tėvelis, šiandien pamokų nebus. Visi –„uraaaa!“ Namo negrįžom, bet per visas pamokas sąžiningai prastovėjom Stalino garbės sargyboje“…
Danutė Valentukevičienė (merg. Trainavičiūtė) pasakojo, kad jų gausią šeimą iš Ašašninkų ištrėmė turbūt dėl to, kad „buvom labai bagoci, laikėm 3 karves“. Tremtyje gausi šeima daug dirbo, buvo vieninga, todėl Sibire tapo lietuvių darbštumo pavyzdžiu.
Gražiausius gyvenimo metus nugyveno tremtyje
Itin jautriu liudijimu, kurį pateikiame visą, dalijosi Laura Marozaitė: „Mano močiutė Marytė Pacevičienė, tuo metu Grigaitė, 1951 m. su savo tėčiu ir dar dviem seserimis Elena bei Vladze buvo ištremta į Krosnojarsko sritį. Stribai juos sekė ir baugino gana ilgą laiką. Vieną kartą jiems buvo pranešta, kad naktį jų ūkis bus sudegintas. Močiutes mama, t. y. mano prosenelė Rožė, visą naktį praleido laukuose, iš tolo stebėdama sodybą. Deja, naktį laukuose ji sušalo, organizmas nebuvo stiprus (vis dėl to ji buvo 7 vaikų mama!) ir būdama 45 metų mirė nuo plaučių uždegimo, laiku negavusi penicilino.
Močiutė pasakojo, kad kartą ją, grįžusią iš mokyklos, pasitiko ne tėtis, o uniformuotas vyras. Jis tik paklausė, ar Juozas Grigas yra jos tėtis, ir ją basą nuvedė tiesiai prie traukinio. Pradaręs vienas gyvulinio vagono duris, paklausė: „Grigas jest?“. „Jest,“– močiutė išgirdo tėčio balsą.
Taip jie visi keturi iškeliavo į tremtį. Našlys su savo trimis 6, 14 ir 16 metų dukromis.
Gyveno jie kaip ir visi tremtiniai barake, dirbo miške. Darbas sunkus, rezultatų neįmanoma pasiekti. Kiek kalbėdavau su močiute apie tremtį, aš niekuomet negirdėjau iš jos kažkokios nuoskaudos, pykčio… Girdėjau tik tai, kad tai buvo gyvenimas… taip reikėjo… taip atsitiko… Klausiausi pasakojimo, kaip ji siuvosi apatinį trikotažą, meistraudavo mažai sesei batukus, ėjo į šokius… Ir kaip kažkada kaime moterys man pasakojo, kad už mano močiutės ir jos šeimos tremtį atsakingi 3 kaimo žmonės (užteko 3 parašų, kad papultum į tą „laimingą sąrašą“). Išgirdusi mano kalbas, ji tik nusijuokė… Močiutė atvažiuodavo vasarą į savo tėviškę ir gyveno tarp tų, į tremtį ją pasiuntusių, žmonių… Nieko niekuomet nekaltindama ir pirštu į juos nebaksnodama…
Močiutės tėtis, grįžęs iš tremties, savo name rado apgyvendintas kelias šeimas. Namas buvo ne jo – „valdiškas“. Bet jis džiaugėsi, kad gimtieji namai išsaugoti. Pasiskolinęs arklį, iš kaimo žmonių susirinko savo paliktus buities daiktus (lovą, spintą ir kt.) ir… įsikūrė savo namo kampelyje. Kur pragyveno iki mirties…
Mano močiutė 1958 m. birželį grįžo į Lietuvą, jau ištekėjusi už mano senelio, politinio kalinio, Antano Pacevičiaus. Jis buvo aktyvus studentas, gyveno ir mokėsi Kaune. Nuo 1947 m. gruodžio mėnesio senelis Vytauto slapyvardžiu dalyvavo pasipriešinimo organizacijose „Mildos rajonas“ „Birutės grupė“: rinko slaptus duomenis apie Vilniaus karininkų mokyklą, dalyvavo platinant Kauno mieste antisovietinius atsišaukimus „Nebalsuok“, savo bute laikė antisovietinio darbo instrukcijas ir partizanų junginių fondo aukų rinkimo kvitus. Už tai 1948 m. balandžio 29 d. buvo suimtas ir nuteistas 10 m. pataisos darbų lageryje netoli Karagandos. 1958 m. rugpjūčio 1 d. senelis išėjo į laisvę.
2012 metais liepos 7 d. diedukas mane pasisodino ant sofos ir pradėjo pasakoti apie savo dešimties metų gyvenimą lageryje. Apie tai, kaip jo tėvai gavo siuntą su kruvinais jo rūbais… Kaip jie patys atvyko į paskirtą vietą, aiškiai suprasdami, kad už sūnaus veiklą atsakys ir jie… Kaip dieduko jauniausia sesuo Aldona, pamokinta kaimynės, kareiviams sumelavo, kad šie žmonės, kuriuos atvedė kareiviai yra ne jos tėvai (priešingu atveju mergaitė taip pat būtų išvežta į nežinią)…
Man tikrai gaila, kad tuo metu, kai man buvo 10 metu, daug smulkmenų išgaravo iš atminties… Bet labai gera prisiminti, kad senelis, pasakodamas apie tremtį, pasakojo ir apie savo laimę – šokiuose sutiktą močiutę, kuriuose ji vedė ir vedė visus „rateliu“; kaip kitą dieną drąsiai atėjo pas ją į baraką, kadangi buvo pasižadėjęs ją vestis į „zaksą“ ir išvežti į Lietuvą… Kaip jie kelyje link „zakso“ susitiko močiutės seserį Vladzę su vyru ir tiesiog juokais paprašė palydėti ir pabūti liudininkais… Kaip po „zakso“ močiutė lėkė namo, o senelis jai ramiai paaiškino, kad jie dabar vyras ir žmona iš tikrųjų, ir ji viena niekur nebelakstys. Kaip grįžus į Kauną, jis ją mokė, kad su kojų rankšluosčiu negalima valytis veido ir stengėsi išgyvendinti kitas „kaimo žmogaus madas“. Močiutė to išmoko, ji įstojo mokytis, greitai kopė karjeros laiptais, Laisvės alėjoje turėjo daržovių parduotuvę, kuriai vadovavo. Seneliai, vienas kitam dėkodami ir vienas kitą gerbdami, kartu nugyveno beveik 50 santuokos metų. Keistos, bet labai tvirtos santuokos…
Šis senelio pasakojimas 2012 m. liepos 7 d. buvo paskutinis… Mes nusileidome laiptais žemyn, atsisėdome į pusbrolio automobilį, ir diedukas mirė…
Apibendrindama noriu pasakyti, kad iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Mano seneliai savo gražiausius gyvenimo metus nugyveno tremtyje, bet tremtis juos suvedė, tremtis juos sustiprino, tremtis buvo jų gyvenimo dalis. Ir mūsų… Mūsų tautos dalis. Negalime jos pamiršti, – savo pasakojimą viltingai baigė Laura.
Jaunos moters liudijimas palietė jautriausias renginio dalyvių širdies stygas – moterų akyse spindėjo ašaros. Turbūt pirmą kartą Kabelių parapijos žmonės atvirai dalijosi savo skausminga patirtimi klausant kunigui, pažįstamiems, kaimynams. Pirmą kartą nebuvo baisu pasakyti, kad vis dar skauda, pripažinti, kad gyvenimo stiprybė auga iš sopulio…
Po minėjimo Kabelių parapijos žmonės, kun. Broniui Krakevičiui aukojant Mišias, jaukioje kaimo bažnytėlėje dėkojo Dievui, prisimindami skaudžias patirtis išgyvenusius savo kaimynus, pažįstamus, gimines…
