Septintą kartą 2017 m. sausio 14 d. susiruošėme žygin į Dainavos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio bunkerį, norėdami pagerbti Lietuvos laisvės gynėjus ir paklausti savęs –o kas man laisvė, Tėvynė, taika ir ką dėl jų darau?
Žygin susirinko 50 žmonių, nuo gimnazistų iki senjorų, tarp jų buvo ir 2 naujakuriai iš karo alinamų šalių. Marcinkonių bažnyčioje šv. Mišias aukojo Kazimieraičio vaikaitis kun. Gintaras Vitkus SJ. Šaltoje bažnyčioje karštos maldos ne tik aidėjo, bet ir garais lyg smilkalais vilnijo.
Klebonijoje pasistiprinę koše, susėdome į ratą susipažinimui. Pirmasis apie save papasakojo Marcinkonių parapijos klebonas kun. Povilas Paukštė. Visi jam plojome, sužinoję, kad jis net 12 metų tarnavo kapelionu Lietuvos kariuomenėje ir dabar pasiryžęs Tėvynę ginti, jei reikės.
Įvairiais keliais susirinkome, kas pirmą, o kas jau septintą kartą. Viena gimnazistė papasakojo, jog kai mokytoja pasiūlė važiuot žygin, ji tikėjosi, jog visi pakels rankas. O pakėlė tik ji viena. Klasiokų abejingumas jos neatbaidė, ji atvyko ir nors pavargo, bet džiaugėsi šiuo savo pasirinkimu.
Drengė šlapdriba
Dangus sausio 14 dieną buvo apsiniaukęs, visą dieną drengė smulki šlapdriba. Septynis kilometrus iki Rudnelės kaimo nuėjome sparčiai, poilsio stotelėse vis dainą sutraukdami. Kaime mus netikėtai pasitiko Dautartų šeima. Juozas mums papasakojo apie kaimą ir parodė savo radinius: juodosios keramikos šukes, geležies šlako gabalėlius, kuriuos surinko savo kieme iš kurmiarausių. Archeologai kai kuruos iš radinių datuoja XV amžiumi. Vadinasi, jau tada prie neužšąlančio Skroblaus upelio gyveno žmonės.
Istorikas dr. Darius Juodis prisiminė iš daugelio partizanų girdėjęs, jog snieguotą žiemą jiems sunkiausia būdavo užmaskuoti pėdsakus ir neužkliudyti apsnigtos šakos. O kad priešai nesužinotų kiek praėjo partizanų, eidavo pėda pėdon. Taip ir mes pasiryžome nueiti porą kilometrų nuo Rudnelės iki skardžio prie vadavietės. Ėjome vora tyloje, stengdamiesi neužkliudyti anei šakelės. Paaiškėjo, jog eiti pėda pėdon reikia nemažai pastangų ir nuolatinio susitelkimo, kad negali dairytis į šalis ir grožėtis gamta.
Prie bunkerio
Atėję prie Kazimieraičio vadavietės-žieminio bunkerio sugiedojome Lietuvos valstybės himną ir maldas už žuvusius, laisvę ir taiką. Uždegėme žvakutes. Justinas Arasimavičius padeklamavo poeto-partizano Broniaus Krivickio eiles. Stovint ant bunkerio duobės krašto, tie posmai iš partizanų tikrovės, sminga lyg ietys širdin ir atsiskleidžia kokią didingą auką padėjo kovotojai už laisvę ant Tėvynės aukuro.
Istorikas dr. Darius, įlipęs į bunkerio duobę, papasakojo, kad bunkerį, kaip statinį išrado lietuviai-partizanai. Lyg tol niekas bunkerių nestatė ir juose negyveno. Vaizdžiai sakoma, kuomet nebuvo galima gyventi ant žemės, jie buvo priversti gyventi po žeme. Sunku suvokti, kaip 1,5 metro aukščio bunkeryje galėjo dirbti, rašyti, spausdinti ir kurti partizanų vadai ir eiliniai. Kokią viltį, tikėjimą ir meilę Lietuvai jie puoselėjo, kad galėjo pakelti tokius vargus.
Grįžę į namus kalbėjome, kaip nepakeliamai sunku būtų, jei dabar po žygio, pavargę, sušlapę turėtume grįžti ne į šiltus namus, bet į drėgną bunkerį, virš kurio tvyro mirties grėsmė.
Tiek žygyje, tiek namuose dainavome partizanines dainas. Jas vedė skardžiabalsė Vaida Naruševičiūtė. Susimąstėme: o kas ir kaip sugebėjo išsaugoti per visą sovietmetį šias dainas? Tie, kurie padainavo dainų rinkėjams, gimę 1930 ar 1932 metais. Vadinasi, tuomet, kai jie dainas girdėjo iš partizanų lūpų, buvo dar paaugliai. Po to pusšimtį metų niekas jų negalėjo dainuot. Kaip šios dainos išliko atminty? Gal buvo užrašytos ir paslėptos, o gal slapčia niūniuojamos, kad neužsimirštų? Atsiveria suvokimas, jog dauguma tautiečių pagal amžių, suvokimą ir galias prisidėjo augindami viltį, jog Lietuva bus laisva.
O dabar, kai gyvename laisvoje Lietuvoje – mums tenka pareiga auginti vidinę laisvę savyje ir kituose, kad sugebėtume įvertinti tai, ką turime, mokėtume atskirti grūdus nuo pelų ir brangintume tiesą, darbą ir sąžinę. Tai uždaviniai mums kiekvienam ir visiems kartu. Juos atlikti jėgų semkimės iš praeities, kaip giedame Himne. Testiprina mus ir partizanų gyvybės auka ir Evangelijos žodžiai – „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).
Onutė Grigaitė
