Baigiantis vasarai, pasiekė skaudi žinia – mus paliko poetė, prozininkė, dramaturgė EMILIJA LIEGUTĖ (1930 02 21–2022 08 26).
E. Liegutė gimė Dzūkijoje, Alytaus rajone, Skiturių kaime. Mokėsi Simno gimnazijoje. 1960 m. baigė Vilniaus universitetą. Dešimt metų dirbo Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, 1965–1973 m. – „Moksleivio“, „Tarybinio mokytojo“ redakcijose, Vilniaus lėlių teatre.
Nuo 1973 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Rašytojos skaičiavimais išleistos 44 knygos. Tarp jų – ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, azerbaidžaniečių kalbas. Didžiąją kūrybos dalį sudaro vaikų literatūra – ne 26 knygos. Ne vieną E. Liegutės knygą („Bonjour, madam“, „Apžavėtoji“, „Bučiuoju smilkinį“) yra iliustravęs jos sūnus Gintaras Balionis.
2001 m. Emilija Liegutė apdovanota Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrine premija už esė knygą „Pranciškus Skorina“, o 2008 m. Vytauto Tamulaičio pirmosios vietos diplomu vaikų literatūros konkurse.
1986 m. Varėnos rajone, Kabelių kaime, rašytoja įsigijo sodybą ir įsitraukė į Varėnos krašto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Prasidėjus Sąjūdžiui, ji vadovavo Kabelių Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, kuri garsėjo aktyvumu: statė kryžius, įkūrė vaikų ir suaugusiųjų etnografinius ansamblius, koncertavusius visoje Lietuvoje, rengė daugybę renginių, susitikimų su garsiais žmonėmis, Sausio 13-ąją vyko į Vilnių, vėliau – į Baltijos kelią…
Rašytojos E. Liegutės vardas ir Kabelių kaimo pavadinimas plačiai skambėjo visoje Lietuvoje. „[P]er radiją, per spaudą, per kolegų pasakojimus vis sužinodavau apie Emilijos plačią patriotinę veiklą Dzūkijoje, Kabeliuose. Taip, – kūrybiška Asmenybė gali reikštis tautos kultūroje ne tik raštu, net tik grožiniu žodžiu, bet ir savo dvasia, energija, per sociumą, per humanistiką. O aukščiausią Moters kūrybą galima aiškinti kaip kreacinę, t.y. gyvybę teikiančiąją, naują žmogų gimdančiąją,“ – rašė literatūros kritikas Alfredas Gusčius. Ir pati rašytoja viename interviu taip save apibūdino: „..esu idealistė. Man visai nesvarbios materialinės gėrybės, gražūs drabužiai, nekilnojamasis turtas. Man rūpi Tėvynė ir mano tauta. Išgyvenu dėl žmonių moralinio nuosmukio, užsisklendimo tik savo šeimos pasaulėlyje, valdžios troškimo.“
E. Liegutė sielojosi dėl sumaterialėjusios, susvetimėjusios visuomenės. Ji buvo įsitikinusi, kad didžiausias svertas, galintis keisti visuomenę, yra kultūra. „Reikia viską pradėti iš pradžių. Visų pirma, nuo kultūros. Mūsų žmonėms tai patiktų. Dzūkams tai jau tikrai. Užtektų vieno žmogaus ir daug kas pasikeistų.“
Rašytoja niekada nepamiršo savo numylėtosios Dzūkijos. 1995 m. dalyvavo rengiant pirmąjį Dzūkijos kultūros kongresą Alytuje, buvo organizacinio komiteto narė. Dažnai lankydavosi Simne, Alytuje, Lazdijuose, Druskininkuose, susitikdavo su savo skaitytojais. Poetas dzūkas Juozas Žitkauskas, užjausdamas rašytojos sūnų Gintarą Balionį, pripažino, kad „Kad Emilija Liegutė buvo cikra dzūkė, ščyra savo krašto patriotė. Iš to patriotizmo radosi ne cik knygos, ale ir Emilijos Pliaterytės atminimo draugija“…
Nuoširdžiai užjaučiame rašytojos sūnų Gintarą Balionį, artimuosius, jos bendražygius, visus dzūkus, kurie saugo šviesų Emilijos Liegutės atminimą.
Asociacijos „Grūdos kraštas“ žmonės
