Danutė Genserauskaitė jaunystėje norėjo studijuoti agronomiją, bet baigė pedagogines studijas ir 1962 m. įsidarbino Tado Ivanausko įkurtoje Musteikos pradinėje mokykloje (Varėnos raj.). Mokytojos vardas tapo jos savastimi…
Danutė Valentukevčienė
Musteikos mokytoja – taip Danutę Genserauskaitę vadina ne tik musteikiškiai, bet ir aplinkinių kaimų žmonės. Musteikos pradinėje mokykloje paskutinis skambutis nuaidėjo beveik prieš keturis dešimtmečius, o mokytoja jau dešimtmetį nedirba, bet vardu į ją kaimo žmonės nesikreipia, kad ir kaip ji beprašytų. Net uogaudamos kaimo moterys miške ją šaukia „mokyyytoja!“.
Danutė Genserauskaitė gimė 1942 m. sausio 5 d.Babtų valsčiuje, Žemaitkiemyje, generolo Vlado Nagevičiaus išpuoselėtame dideliame dvare. Jos tėvai ir seneliai buvoatvežti iš Punsko į Žemaitkienįkaro metais, keičiantis belaisviais. Mama dirbo Nagevičių dvare. Užėjus tarybų valdžiai generolas pabėgo į Ameriką, o juos išvarė iš dvaro. Teko apsigyventi gretimame Gailiušių kaimo kumetyne. D. Genserauskaitė lankė už kelių kilometrų esančią pradinę mokyklą, vėliau perėjo į Babtų vidurinę mokyklą.Baigusi mokslus norėjo pasirinkti specialybę, susijusiąsu žemės ūkiu, bet klasės draugės įkalbėjo kartu su jomis stoti į Kapsuko O. Sukackienės pedagoginę mokyklą. Po studijų 1962 m. buvo paskirta dirbti į Musteiką.
Pirmosios dienos atokiame kaime buvo baugios. „Babtuose mes turėjome elektrą, televizorių, o čia dar buvo žibalinės lempos. Daug ruošdavausi pamokoms, skaitydavau prie žibalinės lempos,“ – pasakojo D. Genserauskaitė. Dirbti teko su keturiomis klasėmis. Pratybų nebuvo,papildomas užduotis kiekvienam vaikui mokytoja rašydavo ranka. Norėjosi kaip nors metus atidirbti ir bėgti.
Laimei, Musteika jauną mokytoją labai gerai priėmė. Kaimo jaunimas, norėdamas susipažinti ir susidraugauti su mokytoja, ieškojo būdų, kaip tai padaryti.„Man labai patiko tai, kad jaunimas pats susiorganizavo ir atėjo pas mane ir atsinešė K. Sajos pjesę „Šeškai“ ir paprašė pastatyt vaidinimuką. Patys ir rolėmis pasiskirstė, nes aš jų nepažinojau,“ – prisimena mokytoja. Vaidinimas buvo labai sėkmingas, parodytas ne tik Musteikoje, bet ir Marcinkonyse. D. Genserauskaitė džiaugiasi, kad ši draugystė, sutvirtinta K. Sajos pjese, labai suartino kaimo žmones.
Musteikos pradinė mokyklėlė buvo labai skurdi, neturėjo jokių priemonių. Kaimo žmonės kartu su mokytoja pasodindavo bulvių lauką, rudenį nukasdavo, parduodavo derlių, o už gautus pinigus nupirkdavo mokyklai priemonių ir vaikams dovanėlių. Tėvai mokytojai talkindavo ir prieš šventes: padarydavo sceną, kopėčias ir t. t. Maskvoje gyvenęs musteikiškis agronomas Mikas Averka, turėjęs didelį sodą Musteikoje, rudenį priskindavo dėžę obuolių ir liepdavo pasidėti, kad būtų Naujiesiems metams. Kaime obelų nebuvo, todėl M. Averkos obuoliai buvo didžiausias skanėstas ir prabanga.
Kaimo žmonėmis, pasak mokytojos, negalima buvo nesižavėti. Sekmadienio rytais Musteika ištuštėdavo – visi išeidavo į bažnyčią. Popiet jaunimas susirinkdavo draugėn žaisti tinklinio. Mokytojai didelį įspūdį paliko vyrų giedojimas laidotuvėse, nuo jų balsų,„būdavo, net lempa mirksi“. Musteikos žmogumi buvo laikomas ir gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pavasarį jis atvažiuodavo kurtinių šaudyti, užeidavo į mokyklą pasikalbėti su mokytoja, padovanodavo knygų. Pažinojo jį ir kaimo vaikai. Profesorius buvo labai paprastas, gal labiau panašus į kaimo žmogų, nei į mokslininką.
Musteikiškiai šventė religines šventes, bet savo vaikus mokė apie tai nekalbėti. D. Genserauskaitė prisimena, kaip per pirmąsias Kalėdas į mokyklą atvažiavo Švietimo skyriaus inspektoriai tikrinti, ar nešvenčiama. Mokytoją nustebino inspektorių klausimai. „Vaikai, ar tėvai parėdė eglutę?“„Ne!“ – rėkia vaikai. Vaikų nemokinau. „O šližikų prikepė mamos?“„Ne!“„Tai jūsų blogi tėvai“. Tikrino ateistinį darbą. Jauna buvau, aš jų nebijojau. Paskui atvažiuoja per Velykas. Buvo antra diena Velykų, pamoką atbuvau ir nuėjau pusryčių. Stop – viliukas! Išlipa inspektoriai. Pirma einu į klasę, žiūriu, man ant stalo pridėta margučių. Priėjau prie stalo, atsidariau stalčių ir juos sužėriau. Nežinau, jie matė ar nematė“, – pasakojo mokytoja.
D. Genserauskaitė augo tikinčiųjų šeimoje, todėl kaimo vaikų dėl bažnyčios lankymo nebaudė ir nepersekiojo, bet pati į bažnyčią nėjo – Dievą reikėjo laikyti širdyje. Kabelių parapijos klebonas kun. Jonas Lauriūnas SJ domėjosi žmonėmis ir nutarė su mokytoja susipažinti. Susitikę jie daugiausia kalbėjosi apie literatūrą. „Paskui žodis po žodžio užėjo kalba apie bažnyčią. Kunigas pacitavo Justino Marcinkevičiaus mintį: „Aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupt“. Kalbėjome apie nuolankumą, puikybę“, – prisimena mokytoja. Jauna pedagogė bandė kunigui paprieštaraut dėl nuolankumo, bet tik prabėgus daugeliui metų D. Genserauskaitė suprato šio žodžio reikšmę ir ką kunigas tuomet jai norėjo pasakyti…
Mokytoja, matyt, kun. Jonui Lauriūnui SJ pasirodė patikimas žmogus. Vienais metais, kai D. Genserauskaitė buvo išvykusi, į Musteiką suvažiavo jaunimas iš Vilniaus švęsti Vasario 16-osios. „Įleido valytoja juos mokyklon. Jie pernakvojo. Tai tada po to šventimo lakstė saugumiečiai. Jiems pasakiau, kad pabuvo jaunimas ir išvažiavo, nieko čia nebuvo. Klausė, ar kaimo žmonės klauso Amerikos balso. Pasakiau, kad ne, visi yra tarybiniai žmonės, o jei klauso, tai tik iš smalsumo“, – šypsosi mokytoja. Musteikiškiai mokytojai pasakojo, kad saugumiečiai po to įvykio Kabeliuose,klebonijoje, darė kratą.
Ateistinis auklėjimas ir komunistinė propaganda mokyklose buvo privaloma. Ir Musteikoje vaikai buvo priimami į spaliukus. Mokytoja teigia, kad propaganda iš tiesų kenkė, bet daugelio dalykų pradinukai net nesuprato. D.Genserauskaitė pasakojo, kad būta net anekdotiškų situacijų: „Parėjo vaikas namo ir sako: „Mama, aš jau Lenino anūkas“. Tai atėję tėvai labai juokėsi: „Na va, mes jau neturim vaiko, jis jau Lenino anūkas“.
Mokytoja džiaugiasi, kad jos visi mokiniai buvo geri, bet, nepaisant to, dėl kai kurių savo veiksmų tenka gailėtis. „Viena mokinė labai pritepliodavo sąsiuvinį.Pataisydavau, paprašydavau, kad atidžiau rašytų. Gal ir drastiškai pasielgiau, bet aš paėmiau tą sąsiuvinį, plykst! – ir perplėšiau. „Man jau nusibodo tos teplionės, kada tu pradėsi tvarkyt savo raštą, ir kada atsiras kokia nors tvarka sąsiuviny?“ Padaviau naują sąsiuvinį, „ir pradėk rašyt, kaip reikia“. Kaip ranka nuėmė viską. Taip tvarkingai rašė, toks gražus, tvarkingas braižas buvo. Persilaužimas buvo staigus ir greitas. Kai nuėjoį Kabelius, mokytojos Musteikos vaikus gyrė už gražų, tvarkingą raštą,“ – pasakojo D. Genserauskaitė.
Kai padaugėjo vaikų, pamokos vyko pusantra pamaina, buvo lengviau. Po kelerių metų buvo pastatyta nauja mokykla, iš T. Ivanausko įsteigtos mokyklos teko išsikraustyti. „Atvežė spintą, pastatė sekciją, gaudavom grožinės literatūros knygų, jas reikėdavo nusipirkti patiems už švietimo skyriaus nustatytą sumą. Maitinimą skirdavo apylinkė. Reikėdavo viską už tą sumą nupirkt ir atsiskaityt. Mes pirkdavom cukraus, obuolių džemo, arbatos arba miežinės kavos. Išverdam puodą arbatos, vaikai atsineša duonos riekutes. Buvo tokių gudrių vaikų, kad atsinešdavo pusė batono. Kokios riekės buvo, tokias tepėm,“ – prisiminimais dalijosi mokytoja.
Dirbdama Musteikoje D. Genserauskaitė įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir baigė tris kursus. Kaimas pamažu pradėjo nykti, į pirmąją klasę ateidavo vis mažiau vaikų. Švietimo skyrius pareikalavo vaikų sąrašo. Mokytoja surašė visus Musteikos vaikus, net penkiamečius, bet mokyklą vis tiek uždarė. D. Genserauskaitę perkėlė dirbti į Kabelių aštuonmetę mokyklą.
Į mokyklą mokytoja važinėjo su Musteikos vaikais. Kabeliuose D. Genserauskaitė buvo labai gerbiama. Kai jos mokiniai pakliūdavo pas kitą mokytoją, vaikams neslūgdavo ašarų upeliai, kol priprasdavo prie naujos mokytojos. Į ugdymo procesą D. Genserauskaitė žvelgė labai kūrybiškai, stengdamasi vaikams palengvinti mokymąsi, ieškodavo asociacijų. Dirbdama Kabeliuose mokytoja įgijo metodininko kvalifikacinę kategoriją.
Kaip ir Musteika, nyko ir tuštėjo Kabeliai. Iš Kabelių pagrindinės mokyklos liko tik pradinė mokykla su dviem mokytojomis – Danute Genserauskaite ir Onute Valentukevičiene. Pastaroji, kaip ir jos kolegė, patyrė paskutiniosios Kabelių mokytojos dalią… Išdirbusi 46 metus mokytoja D. Genserauskaitėatsisveikino su mokykla, bet visam gyvenimui liko Mokytoja, širdy sauganti savo mokinius.
Kai prieš kelerius metusMusteikoje buvo minimas kaimo vardo paminėjimo šventė, D. Genserauskaitė paprašė, kad organizatoriai rastų vietos jai mokinių rašytų atvirukų, kuriuos ji išsaugojo, parodėlei. Suaugę vyrai ir moterys vartė vaikiškom rankelėm rašytus sveikinimus savo pirmajai mokytojai ir neslėpė susijaudinimo ir sudrėkusių akių… Kitąmet musteikiškiai švęs 1918 m. T. Ivanausko įkurtos mokyklos šimtmetį. Garbingiausi svečiai šioje šventėje bus jau suaugę mokiniai ir Musteikos mokytoja…
