Neįtikėtina, kad mūsų galaktikoje su šimtais milijardų žvaigždžių ir keleriopai daugiau planetų gyvybė būtų atsiradusi ir suklestėjusi tik mūsų planetoje Žemėje. Todėl žmonių vaizduotę jaudina Žemę lankantys kitų planetų ateiviai.
Mokslinės nežemiškosios gyvybės paieškos (SETI) prasidėjo 1960 metais, o neatpažįstamų skraidančių objektų (NSO) stebėjimai – dar ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, įtariant juos ateivių aparatais. Abi šios veiklos rūšys domina žmones. Apie tai dažnai rašo įvairių šalių spauda ir žurnalas „Scientific American.“
SETI tyrėjai žvaigždžių aplinkoje ieško dirbtinių signalų. Sėkmei reiktų milijardus metų stebėti milijonus artimiausių žvaigždžių. Ir nepraleisti progos pagauti atėjusį pranešimą. Laiko, energijos ir medžiagų kaina būtų neįsivaizduojama. Atrasta civilizacija galėtų būti ir agresyvi. Būtų problema bendrauti su ja.
Ateiviai tikėtina mus tirtų robotiniais zonais. Juos galima išdėstyti planetų, kuriose pastebėta deguonies atmosfera ir kiti biologiniai pėdsakai, aplinkoje. Zondui aptikus dirbtinius elektromagnetinius signalus, rodančius, kad daugialąsčiai organizmai tapo technologiškai protingi, būtų bandoma iššifruoti tos rūšies kalbą, mokslą, matematiką ir kultūrą. Tai būtų milžiniška problema.
Zondui reiktų pasiųsti į savo planetą duomenis analizei ir klausti, kaip toliau elgtis. Jei zondas, pavyzdžiui, 1960 metais aptikęs pirmuosius televizijos signalus, savo planetai už 150 šviesmečių pasiuntė duomenis apie mūsų planetą, instrukcijas gautų tik 2250 metais.
Bendravimas su zondu galbūt vyktų kuria nors žemiškąja kalba realiu laiku. Ateivių zondas tikriausiai neatskleistų savo gimtosios planetos, vengdamas pavojaus savajai civilizacijai. Autonominis zondas galėtų bendrauti su mumis net jeigu jo gimtoji civilizacija būtų seniai išnykusi. Jeigu zondas priklausytų gyvajai civilizacijai, kaip jis su ja bendrautų?
Tam reiktų galingiausio siųstuvo. Geresnis spendimas būtų sukurti ryšių tinklą apie žvaigždes ir panaudoti jų gravitacinius lęšius.
Tačiau vargu ar galėtume keistis su ateiviais mūsų kultūra. Sekę 70 metų mūsų televiziją ir vėliau internetą, ateiviai tikriausiai jau įsirašė viską, ką norėjo. Ateiviai galėtų norėti įtraukti mus į galaktinį klubą taip, kad mes galėtume kurti zondus ir ryšius, ir prisiimti atsakomybę už tarpžvaigždinės ryšių sistemos palaikymą. Tai būtų mūsų derybų objektas.
SETI signalų aptikimui reikalingi labai galingi teleskopai. Jų apžvalgos laukas labai mažas. Netoli Žemės esančio zondo signalas būtų daug stipresnis nei tarpžvaigždinio šaltinio. Geresnė SETI strategija būtų paaukoti didelį teleskopų jautrį viso dangaus stebėjimui visą laiką. Tokios sistemos yra kuriamos.
Karo pilotų ir eilinių žmonių stebėti NSO, kurie prieštarauja aerodinamikos ir fizikos dėsniams, gali būti haliucinacijos, radarų triukšmai, programinės įrangos klaidos, optiniai miražai ar apgaulės, kaip kad Kazio Sajos pjesėje (1994) „Regėjimas“ iš skraidančios lėkštės išlipęs, apsidairęs ir žemaitiškai prabilęs ateivis: „Šūds, vyra, šūds.“
SETI mokslininkai sutinka su NSO stebėtojais, kad pirmieji ateivių Saulės sistemoje ženklai turėtų būti robotiniai zondai, o ne skraidančios lėkštės su biologinėmis būtybėmis. Jas tiesiog sutraiškytų didelių pagreičių gravitacinės jėgos.
Vienytis NSO stebėtojams ir SETI mokslininkams kol kas nėra pagrindo, nors atstumas tarp šių grupių gali būti ne toks ir didelis.
J.Grigas yra habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VU profesorius emeritas, keletos knygų autorius.